zakucorius

×zakùcorius, -ė (l. zekucarz) smob. (1) žr. zakucninkas: 1. Brs. 2. Ka nebibuntavotumias, buvę parkelti tie tatai kareiviai, i reikėjo maitinti anus, zakùcoriai anie Kal. ^ Sėda kaip zakùcorius tas Urbonas, tik lauka, kumet ėsti kas įtratins Trk.